Kaip užauginti laimingą vaiką: 13 patarimų kiekvienai dienai

Klausiate savęs, ar jūsų vaikas laimingas, ar jūsų veiksmai gerai veikia jūsų vaiką? Vienas tyrimas įrodė, kad vaikai, kuriuos augina mamos, kurioms jie rūpi, yra labiau subrendę, o jų emocinis intelektas yra 10 proc. didesnis nei tų vaikų, kuriuos augina abu tėvai, kuriems jų vaikai ne itin nerūpi.

Kaip būti geru tėvu ir mama?

- Susikurkite ryšį su savo vaikais;

- Praleiskite daugiau laiko kažką veikdami su jais;

- Pasirinkite veiklą, kurią darysite kartu;

- Klausykitės, ką jie jums nori pasakyti;

- Leiskite savo vaikui klysti;

- Kiekvieną dieną parodykite savo vaikui, kad jį mylite.

Jei jūs blogai elgsitės su savo vaiku, jis blogai elgsis su kitais. Jei esate agresyvus ar nervingas, nedarykite nieko, kas galėtų emociškai pakenkti jūsų vaikui – nerėkite ir nestumdykite, juk nėra tokios situacijos, kurios nepavyktų išspręsti pokalbiu.

Kalbėkitės su savo vaiku. Svarbus kiekvienas žodis. Tokiu būdu jūsų vaikas vystys savo socialinius įgūdžius.

Jei turite problemų, kovokite su jomis, tačiau neleiskite, kad problemos paveiktų jūsų vaiko vaikystę. Suaugę turi problemų, bet jų turi ir vaikai. Vaikai niekada nesupras jūsų, nes jie niekada nėra buvę suaugę. Tačiau jūs galite suprasti savo vaiką, nes kadaise buvote vaiku.

Kuo daugiau visko darykite kartu su vaiku, nes taip sukursite ryšį, tapsite artimesni ir kalbėdamiesi išspręsite kiekvieną problemą.

Parodykite savo pasitenkinimą! Šypsokitės būdamas šalia savo vaiko! Šypsodamasis jūs jį paskatinsite.

Pozityvi energija ir optimizmas yra labai svarbūs. Mokykite savo vaiką, kad stiklinė visada yra pusiau pilna. Jei vaikas išmoks būti optimistu, sumažės tikimybė, kad būdamas paauglys jis sirgs depresija.

Paskatinkite savo vaiką! Nepamirškite pasakyti: „Aš tavimi didžiuojuos“, „Tu esi geriausias“, „Ir toliau taip daryk...“, „Žinau, kad gali tai padaryti“ ir panašias frazes.

Niekada nevartokite tokių frazių: „Tu susimovei“, „Tai siaubinga“, „Kvailys“, „Idiotas“, „Tu nieko nežinai“, „Pasiduok“.Tokios suaugusiųjų frazės gali pakenkti jūsų vaiko pasitikėjimui savimi. Tegul jie žino, kad svarbi kiekviena diena!

Parodykite jiems kelią, kuriuo eiti, tačiau šiame kelyje jie turi patys nuspręsti, kur jiems sukti.

Leiskite vaikui žaisti komandinius žaidimus, leiskite jam susidurti su kitokiais charakteriais, kitokiais žmonėmis, kitokiomis kultūromis. Jei juos sups žmonės, jie bus ne tokie drovūs ir išmoks lengvai bendrauti.

Mažiausi dalykai padaro didžiausius pokyčius, paprasčiausių žodžių reikšmė yra svarbiausia. Laimė yra mažiausiuose gyvenimo dalykuose ir viskas yra svarbu – vaikai tai turi žinoti. Todėl skatinkite savo vaiką rodyti emocijas, naudotis kiekvienu iššūkiu, kovoti su viskuo. Žodžiais paruoškite savo vaiką gyvenimui.

Vaizduotės žaidimais padėkite savo vaikui pagerinti jo kūrybiškumą, nes taip jis taps protingu vaiku.

Fizinė veikla yra svarbi kaip ir protinės veiklos!

Leiskite savo vaikui varžytis. Taip jis išmoks atsikelti suklupęs ir tęsti tai, ką darė.

Gero gyvenimo paslaptis – pozityvios mintys ir rungtyniaujanti dvasia.

www.tavovaikas.lt /

2014 m. birželio 15 d.

10 dalykų, ką gali padaryti kiekvienas tėvas, kad vaikas mokytųsi

Labai dažnai tėvams tenka susidurti su vaikų nenoru mokytis, tingėjimu daryti namų darbus ar tiesiog pabėgimu iš pamokų. Kyla natūralūs klausimai: ką gali padaryti tėvai, kad jų vaikai atrastų mokymosi džiaugsmą?; kaip tėvai gali tinkamai paskatinti ruošti namų darbus? Tiesa ta, kad visiškai nemotyvuotų vaikų mokslui nėra, gali nebūti motyvacijos konkrečiam dalykui arba konkrečiu momentu. Žmogaus smegenys yra sukurtos tam, kad mokytųsi.

10 dalykų, ką gali padaryti kiekvienas tėvas

1. Tikėkite savo vaiku. „Nepakirpkite“ vaikui sparnų. Labai svarbus Jūsų teigiamas požiūris į mokslo naudingumą. Jei vaikui sakysite: ,,Aš baigiau tik 9 klases ir uždirbu daugiau už tuos, kurie mokykloje mokėsi dešimtukais“ „Fizikos tau niekuomet neprireiks“ arba ,,Aš nemokėjau tos matematikos ir tu nemokėsi“, taip pateisinsite vaiko tingėjimą ir padarysite jį neįgaliu mokymosi procese.

2. Vaiką girti mokymosi eigoje, o ne už konkretų rezultatą ar pažymį. Kai giriame tik konkretų pasiektą rezultatą, vaikas jaučiasi labai nusivylęs ir demotyvuotas, jei nepasiekia gero rezultato, todėl svarbu akcentuoti patį mokymosi procesą, o ne rezultatą, pvz.: ,,Ar tau smagu skaityti šitą knygą?“, ,,Matau, kad tau gerai sekasi ieškoti atsakymų“, “Tau puikiai pavyko – tikriausiai labai stengeisi, spręsk toliau“.

3. Stiprinti vaiko savęs vertinimą moksluose. Savęs vertinimas yra stipriai susijęs su noru mokytis, t.y.: jei vaikas tiki, kad jis yra protingas ir gabus, tai jis ir norės mokytis, daryti namų darbus. Todėl svarbu nuolat pastiprinti vaiką, pvz.: ,,Aš tavimi tikiu, kad tu išspręsi šitą užduotį“, ,,Pažiūrėk jau pusę užduoties padarei, tikiu, kad pavyks ją pabaigti. Pamėgink dar kartą“. „Tikiu, tavimi, kad tu sugebėsi.“

4. Kontroliuokite savo kalbą. Jei tris kartus vaiką pavadinsite TINGINIU arba KVAILIU, tai ketvirtą kartą Jūsų vaikas ir elgsis kaip tinginys ar kvailys. Jis užsiprogramuos nesėkmei. Taigi, jei vaiką drąsinsime, kad ,,tu turi gabumų, tu gali, tu randi, tu sugebi… “, tikėtina, kad vaikas nebijos pradėti mokytis.

5. Mokymosi procesą susiekite su maloniais dalykais. Mes mėgstame daryti tuos dalykus, kurie mums sukelia teigiamas emocijas, todėl pasistenkite, kad namų darbų darymas vaikui asocijuotųsi su gerais jausmais, pvz.: ,,per mokymosi pertraukėlę apdovanokite kvapnia arbata, juodu šokoladu, ar sauja riešutų“.

6. Skatinkite vaiką mokytis dėl savęs. Tikras noras mokytis turi gimti vaiko viduje, o ne būti sukurtas išorinių sąlygų. Bandykite pažadinti vaiko pažinimo džiaugsmą, pvz.: ,,Ar tau buvo smagu išspręsti šį uždavinį?, Oho kiek daug perskaitei, papasakok man!“.

7. Sudarykite raštišką kontraktą. Greitam rezultatui pasiekti naudingas kontrakto tarp tėvų ir vaiko sudarymas. Kontrakte vaikas surašo: 1) ką jis turi per konkretų laiką padaryti (geriausia pasirinkti 1 arba 2 savaites), 2) paskatinimas, kaip norėtų būti apdovanotas, jei laikysis savo susitarimo bei 3) kokia nuobauda laukia, jei jis neįvykdys susitarimo. Kontrakte turi būti keliami realūs reikalavimai, kad vaikas galėtų juos įgyvendinti, nes kontraktas turi būti SKATINIMO, o ne baudimo priemonė. Pinigai yra netinkama skatinimo priemonė. Geriau skatinkite kartu leidžiamu laiku, pvz.: ėjimu į kiną ar piceriją. Drausminkite, kokio papildomo darbo atlikimu.

8. Leiskite atrasti priežasties ir pasekmės ryšį. Vaikai dažnai nesusieja tai, kiek laiko mokėsi ir kokį pažymį gavo, todėl yra svarbu akcentuoti, kad ,,Jei mokeisi pusvalandį tai gavai 6 balus, o jei mokeisi 2 valandas gavai 10 balų“. Toks mokymosi laiko ir gauto pažymio susiejimas leis vaikui pasijusti galinčiu kontroliuoti savo mokslo rezultatus.

9. Leiskite rinktis, nuo ko pradėti. Vertimas ruošti namų darbus čia ir dabar prieš vaiko valią demotyvuos vaiką mokytis ir ilgam atstums nuo namų darbų darymo. Naudinga vaikui suteikti teisę nuspręsti nuo, ko jis gali pradėti daryti namų darbus arba kokioje vietoje atliks juos, arba ką veiks pertraukėlių tarp namų darbų darymo metu. Kai žmogui suteikiame galimybę rinktis, žmogus tampa labiau motyvuotu tą darbą padaryti. Mes nesuteiksime vaikui pasirinkimo laisvės atlikti ar neatlikti namų darbų, bet mes suteiksime galimybę rinktis namų darbų darymo aplinkybes, pvz.: ,,Pirma paruoši matematiką ar lietuvių?; Nori mokytis prie atidaro lango ar uždaryto?; Per mokymosi pertraukėlę norėsi ramiai išgerti arbatos ar pavedžiosi šunį?“

10. Neužsipulkite vaiko klausimu ,,KODĖL?“. Šis dažnai mūsų naudojamas klausimas atrodo natūralus ir tinkamas visose situacijose, pvz.: ,,Kodėl gavai neigiamą pažymį?“, ,,Kodėl pabėgai iš pamokų?“. Tačiau pats tas klausimas ,,KODĖL?“ iškarto sukelia pyktį ir pasipriešinimą, todėl žodį ,,Kodėl?“ keiskite kitais žodžiais: ,,Kas atsitiko…?“, ,,Dėl kokių priežasčių…?“.

Tikėkite savo vaikais, drąsinkite juos ir mokymasis taps įdomia, mėgstama veikla!

Vaikų psichologė Gintarė Jurkevičienė, http://psichika.eu

10 pagrįstų priežasčių, kodėl vaikams reikia drausti technologijas

Amerikos pediatrų akademija ir Kanados pediatrų draugija teigia, kad kūdikiai iki dvejų metų turi būti atriboti nuo bet kokių naujų technologijų įrenginių. Trejų-penkerių metų vaikams įvairūs technologijų prietaisai, tokie kaip iPad'ai, kompiuteriai, telefonai, turi būti ribojami iki vienos valandos per dieną. Šešerių-aštuoniolikos metų vaikams technologijos turi būti ribojamos iki dviejų valandų per dieną, skelbia huffingtonpost.com.

Vaikai ir jaunimas keturis-penkis kartus viršija rekomenduojamą technologijų naudojimosi kiekį, ir šio elgesio pasekmės gali būti išties rimtos ir kartais netgi gresia mirtimi (Kaiser Foundation 2010, Active Healthy Kids Canada 2012).

Rankinių prietaisų (mobiliųjų telefonų, planšečių, elektroninių žaidimų) prieinamumas drastiškai išaugo, ypač patiems mažiausiems (Common Sense Media, 2013). Pediatrai ragina tėvus, mokytojus ir vyriausybes uždrausti visus rankinius prietaisus vaikams iki dvylikos metų. Štai dešimt tyrimais pagrįstų priežasčių tokiam draudimui.

1. Staigus smegenų augimas. Iki dvejų metų kūdikio smegenų dydis patrigubėja ir toliau greitai auga iki dvidešimt vienerių metų (Christakis 2011). Ankstyvoji smegenų raida nulemta aplinkos stimuliavimo arba jo trūkumo. Besivystančių smegenų stimuliavimas, sukeltas pernelyg didelio technologijų naudojimo (mobiliųjų telefonų, interneto, iPad'ų, TV), yra siejamas su dėmesio trūkumu, raidos sulėtėjimu, mokymosi sutrikimais, padidėjusiu impulsyvumu ir sumažėjusiu gebėjimu kontroliuoti save, t. y. pykčio priepuoliais (Small 2008, Pagini 2010).

2. Sulėtėjusi raida. Technologijų naudojimas apriboja judėjimą, o tai gali nulemti sulėtėjusią raidą. Vienas iš trijų dabar į mokyklą einančių vaikų turi sulėtėjusios raidos problemą, kuri neigiamai veikia jo raštingumą ir akademinius pasiekimus (HELP EDI Maps 2013). Judėjimas gerina dėmesingumą ir gebėjimą mokytis (Ratey 2008). Technologijų naudojimas iki dvylikos metų amžiaus yra pražūtingas vaiko raidai ir mokymuisi (Rowan 2010).

3. Nutukimo epidemija. TV ir video žaidimai siejami su padidėjusiu nutukimu (Tremblay 2005). Vaikai, kuriems leidžiama turėti elektroninių prietaisų miegamajame, trisdešimt procentų dažniau būna nutukę (Tremblay 2011). 30% nutukusių vaikų susirgs diabetu. Nutukę žmonės turi didesnę ankstyvo infarkto ir širdies priepuolio riziką, atitinkamai trumpėja gyvenimo trukmė („Center for Disease Control and Prevention“ 2010). Būtent dėl nutukimo dvidešimt pirmojo amžiaus vaikai gali būti pirmoji karta, kurių daugelis nepergyvens savo tėvų (profesorius Andrew Prentice, „BBC News“ 2002).

4. Miego sutrikimai. 60% tėvų neseka, kiek laiko vaikas naudojasi technologijomis, ir 75% vaikų leidžiama naudotis jomis miegamajame (Kaiser Foundation 2010). 75% devynių ir dešimties metų vaikams tiek trūksta miego, kad kenčia netgi jų pažymiai (Boston College 2012).

5. Protinės ligos. Piktnaudžiavimas naudojimusi technologijomis yra vienas veiksnių, dėl ko didėja vaikų depresijos, nerimo, prisirišimo sutrikimo, dėmesio trūkumo, autizmo, bipolinio sutrikimo, psichozių ir problemiško elgesio atvejų (Bristol University 2010, Mentzoni 2011, Shin 2011, Liberatore 2011, Robinson 2008). Vienam iš šešių Kanados vaikų diagnozuotas protinis sutrikimas, daugelis jų vartoja pavojingus psichotropinius vaistus (Waddell 2007).

6. Agresija. Žiaurumas žiniasklaidoje gali sukelti vaiko agresiją (Anderson, 2007). Vaikai vis dažniau mato fizinę ir seksualinę prievartą žiniasklaidoje. Daugybėje filmų ir TV serialų rodomos atviros sekso scenos, žmogžudystės, prievartavimai, kankinimai. Padaugėjo nekontroliuojamos vaikų agresijos atvejų.

7. Skaitmeninė demencija. Didžiulio greičio medijos turinys gali nulemti dėmesio sutrikimą, sumažėjusią koncentraciją ir atmintį (Christakis 2004, Small 2008). Vaikai, kurie negali sutelkti dėmesio, negali mokytis.

8. Priklausomybės. Tėvai tampa vis labiau ir labiau priklausomi nuo technologijų ir vis labiau atsiriboja nuo savo vaikų. Palikti tėvų, vaikai prisiriša prie savo elektroninių prietaisų, o tai gali nulemti priklausomybes (Rowan 2010). Vienas iš 11 vaikų nuo 8 iki 18 metų yra priklausomas nuo technologijų (Gentile 2009).

9. Radiacijos emisija. 2011 metų gegužę Pasaulinė Sveikatos Organizacija klasifikavo mobiliuosius telefonus (ir kitus bevielius prietaisus) kaip priklausančius 2B rizikos kategorijai (galimas kancerogenas) dėl radiacijos išskyrimo (WHO 2011). James McNamee su „Health Canada“ 2011 metų spalį išleido perspėjimą, kuriame sakoma: „Vaikai yra jautresni įvairioms medžiagoms nei suaugusieji, kadangi jų smegenys ir imuninė sistema dar tik vystosi, todėl negalima sakyti, kad rizika vaikui ir suaugusiajam būtų vienoda“ („Globe and Mail“ 2011).

10. Be ateities. Vaikai yra mūsų ateitis, tačiau nėra ateities vaikams, kurie piktnaudžiauja technologijomis. Svarbu skubiai sukurti priemones, kurios padėtų sumažinti vaikų naudojimąsi technologijomis.

Edukologė: tėvai turi pasirinkti, kas svarbiau - vaikas ar darbas

Tyrimai rodo, kad pastaruoju metu yra labai susilpnėjusios šeimos, kaip ugdytojos, funkcijos. Edukologė, asmenybės ugdymo instituto "Rafaelis" vadovė Marija Mendelė-Leliugienė sako, kad tai vyksta dėl tėvų užimtumo didėjimo darbo rinkoje, t.y. atsiradusios naujos skurdo formos - laiko stokos ir dvasinio skurdo.

Marija Mendelė-Leliugienė

Tyrimai rodo, kad pastaruoju metu yra labai susilpnėjusios šeimos, kaip ugdytojos, funkcijos. Edukologė, asmenybės ugdymo instituto "Rafaelis" vadovė Marija Mendelė-Leliugienė sako, kad tai vyksta dėl tėvų užimtumo didėjimo darbo rinkoje, t.y. atsiradusios naujos skurdo formos - laiko stokos ir dvasinio skurdo.

"Tėvai turi tiesiog pasirinkti, kas jiems svarbiau: vaikas ar darbas. Tai žiauru, bet tiesa", - tvirtina ji.

Pokalbyje edukologė atskleidžia, kodėl tyrimas parodė, kad tėvai vaikams skiria vidutiniškai 7 min. per dieną, aiškina, kaip galima ugdyti kitaip, kur veda vaikus virtualus pasaulis, kodėl dabartiniams vaikams svarbu ugdyti visus penkis pojūčius paraleliai.

- Sakote, kad dėl dingusios vertybinės dimensijos šeimoje susilpnėjo pasitikėjimas tarp šeimos narių, ypatingai tarp tėvų ir vaikų. Kuo tai pasireiškia?

- Tėvai dažniausiai pasirenka vaikus kontroliuoti, kritikuoti, vertinti, lyginti su kitais. Tai vaikus labai skaudina, žemina, menkina jų savigarbą ir mažina pasitikėjimą savimi. Lygiai taip pat elgiasi ir dauguma mokytojų. Todėl susidaro užburtas ratas – užaugę vaikai tęsia šias žalingas tradicijas ir toliau.

- Kyla klausimas – kas padarė įtaką arba kokios priežastys tokio plačiai paplitusio žalingo vaikų auklėjimo?

Tyrimai rodo, kad pastaruoju metu yra labai susilpnėjusios šeimos, kaip ugdytojos, funkcijos dėl: tėvų užimtumo didėjimo darbo rinkoje, t.y. atsiradusios naujos skurdo formos - laiko stokos ir dvasinio skurdo, kuris atsirado praradus gebėjimą iš kartos į kartą perduoti šeimos vertybes, tradicijas, moralės normas ir esminį doro elgesio principą – gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio.

Kodėl vaikams - 7 min. per dieną

- Jūsų “arkliukas” yra kitoks požiūris į ugdymą, t.y. vietoj linijinio - trimatis. Kuo tai skiriasi?

- Linijinis ugdymas orientuotas tik į žinių perteikimą pagal Švietimo ministerijos nuleistus ugdymo planus. Mokytojas tai privalo padaryti „pagal planą“ neatsižvelgiant į vaiko, kaip asmens, gebėjimus. Tie kurie nespėja įsisavinti medžiagos per pamokas– samdo repetitorius. Vaikai stresuoja, serga, bėga iš pamokų ir t.t.

Trimatis ugdymas orientuotas į vaiką, kaip asmenybę, ypatingą dėmesį kreipiant į jo individualumą ir apima visus tris asmenybės lygmenis: dvasinį, emocinį ir fizinį. Trimatis ugdymas paraleliai apima visas tris asmenybės augimo (brandos) sritis – socialinę, emocinę ir dvasinę.

Tėvai, susipažinę su kitokiu požiūriu į asmenybę (trimatis asmenybės vaizdas), trimačio ugdymo sistema ir filosofija, suvokia auklėjimo ir ugdymo spragas ir renkasi kitokį auklėjimo stilių – paskatinimai, pagyrimai, bet svarbiausia – tėvai renkasi daugiau laiko skirti kokybiškam pabuvimui kartu su vaikais - skirti laiką tik vaikui, jo išklausyti nekritikojant, atspindėti jo emocijas ir jausmus, pasidalinti savo patirtimi, pasakyti pastabas, perspėti būtinai pateikiant argumentus ir t.t.

Čia galiu pateikti pavyzdį, kaip buvo atliekami tyrimai, norint patvirtinti arba paneigti, kad tėvai vaikams skiria vidutiniškai 7 min. per dieną.

Tyrimai atskleidė, kad Vilniaus mieste 70 procentų tėvų pabuvimui su vaikais kiekvieną dieną skiria nuo 2-3 val. , 20 proc. tėvų – 1 val., ir tik 10 proc. tėvų skiria 10-30 min.

Kitas tyrimo žingsnis buvo išsiaiškinti, kaip ir kur tėvai praleidžia laiką su vaikais. Tyrimas atskleidė, jog didžiausią laiko dalį bendravimo su vaikais kiekvieną dieną užima TV žiūrėjimas kartu, bendravimas “stovint kamščiuose” (kai vaikus veža į mokyklą mašina). Tyrime padaryta išvada, jog dalis tėvų tiesiog nežino, kas yra kokybiškas bendravimas su vaiku ir kaip to pasiekti.

Vaikus reikia ugdyti kitaip

- Ar naujos kartos vaikai yra kitokie, juos reikia ugdyti, auklėti kitaip negu buvome ugdomi mes patys?

- XXI amžiaus vaikai tikrai yra kitokie. Labai apmaudu, kad jie ugdomi vis tais pačiais metodais “kišant informaciją į smegenis”, tarsi į kompiuterio kietąjį diską.

Naujos technologijos leidžia surasti bet kokią informaciją, jos atmintinai nebereikia žinoti. Vaikams reikia padėti suvokti struktūrą, žinių apie vidinio ir išorinio pasaulio sąrangą, o visa kita jie atras patys būtent naujųjų technologijų pagalba. Integruoti vadovėliai elektroninėje laikmenoje čia būtų geriausias ir manau vaikams maloniausias mokymosi būdas. Tai pasitvirtino tose šalyse, kur šiuo metu labai sparčiai auga ekonomika.

- Kaip tėvų užimtumas atsiliepia vaiko lavinimui?

- Vaikams didžiausią žalą daro tėvų užimtumas. Kai vaikas jaučiasi nereikalingas, o tai yra nemylimas, jis nesąmoningai renkasi mirties kultūrą (priklausomybės ne tik kenksmingoms medžiagoms, bet ir virtualiai erdvei). Virtuali erdvė vaikus, pasirinkusius mirties kultūrą, nuveda į iliuzijų pasaulį. Tačiau ta pati virtuali erdvė, vaikams, pasirinkusiems gyvybės kultūrą, yra žinių, socialinių ryšių, greitos komunikacijos ir mokymosi šaltinis.

O kokią kultūrą renkasi vaikas – priklauso tik nuo tėvų - jų bendravimo būdo tarpusavyje ir su vaikais, jų pasirinkto laisvalaikio praleidimo su vaikais kokybės ir t.t.

- Ką jūs patartumėte tiems užimtiems tėvams, kurie dirba nuo ryto iki vakaro, dar ir savaitgaliais. Kaip jiems kokybiškai praleisti laiką, kad vaikai būtų tinkamai ugdomi?

- Na tėvai turi tiesiog pasirinkti, kas jiems svarbiau: vaikas ar darbas. Tai žiauru, bet tiesa. Turiu vieną pavyzdį iš darbo praktikos, kai teko dirbti su labai agresyviu vaiku. Dirbome trys specialistai metus laiko, tačiau norimo rezultato nepasiekėme, kol nepateisinome vaiko lūkesčio – pabūti su tėvu. Tėvo ilgesys vaike virto agresija visiems aplinkiniams. Pakalbėjome su tėvais.

Tėvas pasirinko būti su vaiku, t.y. atsisakė labai gerai apmokamo darbo (nuolatinės kelionės, kurios trukdavo nuo 7 iki 30 dienų) ir pasirinko kitokį darbą tik tam, kad būti su sūnumi. Situacija pradėjo gerėti sparčiai. Norimo rezultato pasiekėme per 6 mėnesius.

Ką tuo noriu pasakyti? Kad nėra pasaulyje geresnės doro elgesio mokyklos, kaip šeima.

DRAUSMĖS SPĄSTAI, KURIŲ REIKĖTŲ VENGTI

Klaidos – tai viena iš buvimo tėvais dalių, o drausmė – sritis, kurioje mes vėl ir vėl klystame. Drausmė yra viena iš labiausiai bauginančių užduočių. Turime priimti aiškius, jautrius, toli siekiančius sprendimus, kai tuo pat metu jaučiamės pikti, susierzinę ar sutrikę. Tačiau šalia visų įmanomų klaidų, kurias galime padaryti, yra kelios, kurių reikėtų vengti.

1. Galvoti, kad vienas auklėjimo būdas tinka visiems.

Knygynuose lentynos lūžta nuo knygų apie vaikų auklėjimą, kurių kiekvienoje aprašytas pats geriausias – ir vienintelis – metodas. Draugai ir seneliai taip pat mėgsta pasakoti apie tai, kas jiems geriausiai tiko. Ir iš tiesų tokia vieno-visiems-tinkamo-būdo strategija atrodo labai žavi. Tačiau kai kurie vaikai susijaudina, kai su jais griežtai kalbame, o kitiems tas visai nerūpi. Kai kurie sureaguoja po pirmo pasakymo, kitiems reikia tiek daug kartų kartoti, kad jūs netenkate vilties, jog jie kada nors supras. Kai kurie iškart klauso, ką jiems sakote, kitiems reikia laiko, kad jūs galėtumėte su jais susikalbėti.

Tai priklauso ne vien tik nuo temperamento, bet ir nuo amžiaus bei raidos ypatumų. 1-2 metų vaikui tiesiog būtina bandyti ribas, daryti viską, apie ką jūs nuolat ir nuolat primenate, kad negalima. 10-12 metų vaikas pradeda ginti savo nepriklausomybę nuo jūsų, kartais jus įžeidžiančiais būdais. Ir nei vienas nesiruošia klausyti ilgos jūsų paskaitos. 1-2 metų vaiko sudrausminimas turi būti paprastas, tiesus ir greitas. 10-12 metų vaiką labiausiai paveiks bausmė, kai jūs neleisite susitikti su bendraamžiais. Tačiau nepaisant jūsų geriausių norų, abu šie vaikai greičiausiai toliau kurį laiką darys tą patį. Suprasdami, kokiame raidos etape yra jūsų vaikas, jūs galėsite parinkti taikliausius drausmės būdus ir išvengti nusivylimo.

2. Persistengti.

Kartais tėvus (dažniau – vieną iš tėvų) erzina paprasčiausias aktyvus vaikų elgesys, ir jie pradeda žarstyti bausmes, kurios labiau atspindi suaugusiojo nuotaiką, nei vaiko poelgį ar yra tiesiog neapgalvotos, pavyzdžiui: “Visą popietę būsi savo kambaryje”, kai jis turi kokių nors pavedimų ir jam reikia išeiti kartu su kitais vaikais. Bausmė turi atitikti prasižengimą, o ne jūsų nuotaiką. Be to, ją turi būti įmanoma įvykdyti, taip pat ji turi neturėti pasekmių broliams ir seserims, kurie niekuo nenusikalto.

Rimos šeimoje nusistovėjo taisyklė, kad, jeigu kuris nors vaikas pasielgia taip, kaip nederėtų (pavyzdžiui, šiurkščiai pasielgia su broliuku ar sesute), tėvai pasako: “Bus pasekmės” (tokia frazė ypač gera viešumoje, nes aplinkiniams skamba visai nekaltai ir negrėsmingai). Metams bėgant sakinys sutrumpėjo iki žodžio “Pasekmės!”, tariamo tvirtu balsu, bet nešaukiant, suraukus antakius ir nutaisius rimtą žvilgsnį.

Jeigu vaikas toliau netinkamai elgiasi, jo laukia pasekmės, bet kol kas galima apie jas minutėlę pagalvoti. Kartais Rima ar jos vyras paklausia: “Kaip manai, kokios pasekmės galėtų būti?” Įdomu, kad dažnai vaikai patys sau paskiria teisingą bausmę (pavyzdžiui, atsiprašyti brolio ar sesės ir leisti jam ar jai likusią dienos dalį pažaisti mėgstamu žaislu).

3. Nepakankamai stengtis.

Kartą vaikai žaidė smėlio dėžėje ir Joris staiga ėmė mėtyti smėlį į visus, kas tik aplinkui buvo. Moteris, kurį jį prižiūrėjo (galima pasakyti, kad priežiūrą ji vertino pakankamai laisvai), gana abejingai pasakė: “Jei nebaigsi mėtyti smėlio – bus bėdų”. Joris toliau sau svaidė smėlį, nes aiškiai žinojo, jog niekas jo nesustabdys.

Kartais šio tipo vaikai yra baudžiami, bet jie niekada dėl to nesijaudina. Tėvai pasakoja: “Aš iš jo atimu tą grojantį telefoną, bet jis susiranda kokį nors kitą žaislą”, arba: “Aš ją pasodinu ant kėdės ramybės pertraukėlei, bet ji ten pradeda žaisti”.

Auklėjimas neturi būti šiurkštus, tačiau, kad bausmė būtų efektyvi, reikia, kad būtų kažkas, ko jūsų vaikas nenorėtų, kad dar kartą įvyktų. Pavyzdžiui, galima neduoti mėgstamiausių žaislų (bausmės trukmė priklauso nuo nusižengimo), išsiųsti vaiką pabūti vieną kitame kambaryje arba neleisti žiūrėti televizoriaus ar žaisti kompiuteriu. Taip pat gali būti neleidžiama eiti žaisti su draugais, o paaugliams – išeiti iš namų.

Žinoma, kiekviena šeima ir kiekvienas vaikas yra kitokie. Reikėtų pagalvoti, kas konkrečiam vaikui yra svarbiausia. Pavyzdžiui, neleisti žaisti su draugais yra stipri bausmė bendraujančiam vaikui. Jeigu vaikas mėgsta žiūrėti filmukus, jam bus efektyvu neleisti žiūrėti televizijos ar DVD įrašų.

4. Būti nenuosekliems.

Jeigu vieną kartą ką nors pasakėte, pavyzdžiui: “Nemėtyk smėlio”, turite šios pozicijos laikytis ir toliau. Negalite pasiduoti (“Na, gerai, matau, kad tau smagu, be to, atrodo, kad niekam į akis nepataikysi”). Vaikai sutrinka ir greitai įsisavina tą faktą, kad jie turi tam tikrą laisvę. Jeigu tau patinka mėtyti smėlį ir žinai, kad kartais tėtis ir mama tą leidžia, žinoma, kad tu mėtysi smėlį.

Kadangi jūs nenorite visą laiką viską drausti, pergalvokite savo nustatytas taisykles ir nuspręskite, kas jums iš tiesų svarbu. Pavyzdžiui, gal jums nėra taip svarbu švara ir tvarka, bet negalite toleruoti melavimo, niekšybių, prievartos ar pavojingų veiksmų. Jeigu vieną kartą kažką nusprendėte, aiškiai apibrėžkite taisykles ir visada jų laikykitės.

Kita šios taisyklės dalis – laikytis savo nusistatymo iki galo. Jeigu neleidote vaikui visą dieną žiūrėti televizoriaus, tačiau vis dėlto jį įjungėte, kad gaminant pietus vaikas nesipainiotų jums po kojomis, gana greitai jis suvoks, kad tai yra gera galimybė nebūti nubaustam, jeigu jis nuspręs sulaužyti jūsų taisykles.

5. Visada akcentuoti neigiamus dalykus.

Kartais atrodo, kad daugiau nieko nedarote, tik peikiate savo vaiką, ir tai tikrai sukuria tarpusavio įtampą. Sprendimas – pastebėti, kai vaikas padarė kažką gera ar buvo geras. Jeigu jis ištisas 15 minučių neskriaudė sesutės – pagirkite. Net jei tai truko tik 5 minutes, vis tiek pasistenkite tai pastebėti. Nustebsite, kaip tai gali būti veiksminga: visi mes mėgstame pagyrimus ir norime patikti tiems, kuriuos mylime.

Tą galite išnaudoti ir kitais būdais. Pavyzdžiui, įėję į parduotuvę nesakykite: “Jei tu manęs neklausysi, aš supyksiu ir nenupirksiu tau jokio skanėsto”, geriau pabandykite pasakyti: “Mums reikia greitai apsipirkti. Man prireiks tavo pagalbos. Jeigu būsi geras ir padėsi, grįžtant namo nupirksiu tau ledų”. Pagalvokite: ką jūs patys mieliau išgirstumėte?

Iš tiesų visai neblogai savęs vis paklausti, ką labiau norėtumėte išgirsti. Kaip jaustumėtės, išgirdę viena ar kita? Užduodami sau šį klausimą galite prisiminti, kad jūsų vaikai nėra tik pasiutę velniūkščiai, atsiradę šiame pasaulyje tam, kad jus išvarytų iš proto (nors kartais taip ir atrodo), ir kad drausmė nėra tik tvarkos palaikymas. Drausmė – tai saugumo užtikrinimas vaikams ir pagalba jiems užaugti gerais, sėkmingais ir laimingais suaugusiais žmonėmis.

Taigi kai kitą kartą jūsų sūnus ar dukra smėlio dėžėje svaidys smėlį, giliai įkvėpkite. Paėmę jį ar ją iš ten ir susimąstę, koks metodas padėtų šįkart (nes ankstesnysis, akivaizdu, nesuveikė), atsiminkite, kad jūsų atžala dar tokia nedidukė ir jai dar reikia tiek daug išmokti. O svarbiausia – prisiminkite, kad mylite ją. Nes tai, labiau nei kas kita, yra esminė drausmės dalis.

Pagal www.parenting.com parengė gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė

Paul Ekman: kodėl vaikai meluoja

Susidūrę su mažu ar dideliu vaiko melu, tėvai sutrinka: nekreipti dėmesio, nubausti ar pasijuokti? Štai keletas psichologų patarimų.

Atsižvelkite į amžių

Vaikų psichologai ir psichoterapeutai laikosi vienos nuomonės: mažų vaikų išmonės negalima vadinti apgavystėmis.

Apie melą galima kalbėti tada, kai vaikas jau geba skirti realybę nuo savo fantazijų, o šis sugebėjimas atsiranda maždaug apie šeštuosius septintuosius gyvenimo metus. Tuo periodu subręsta galvos smegenų žievės zonos, padedančios suvokti ribą tarp įsivaizduojamų dalykų ir tikrovės.

3-6 metų vaikas painioja tikrus dalykus su savo išgalvotu pasauliu. Savo troškimus jis pateikia kaip realius, ir tai yra jo psichikos raidos bruožas. Pavyzdžiui, penkiametis gali savo tėvams aiškinti gyvenąs stebuklingoje saloje kartu su Piteriu Penu, Žmogumi - Voru ar Betmenu, ir tai nebus melas - jis iš tiesų tuo tiki ir jaučia tai kaip tiesą.

Kol vaikas nesulaukė šešerių metų, apie melą kaip apie tiesos priešingybę kalbėti anksti. Į nedidelę apgavystę geriausia atsakyti su humoru. Pavyzdžiui, jei keturmetis melagingai tvirtina, kad jis nusiprausė, galima pajuokauti: "Taip, taip, matau, kad nusiprausei sausu vandeniu. O dabar eik ir nusiprausk šlapiu."

6-12 metų vaiko sąmonė jau skiria tai, kas realu ir kas išgalvota. Šio amžiaus vaikas eksperimentuoja su savo galimybėmis sąmoningai sakyti netiesą.

Sąmoningas realybės iškraipymas dažniausiai vaikui leidžia išsaugoti tai, kas jam svarbiausia, - tėvų (ar kitų jiems brangių žmonių) meilę. Vaikas meluoja stengdamasis atitikti mūsų pageidavimus, duoti mums tai, ko mes tikimės. Tėvams dera žinoti, kad melas, ypač kai jis dažnas, gali būti kur kas gilesnių tarpusavio santykių problemų signalas. Dešimtmetis gali padirbti mamos parašą pažymių knygelėje bijodamas, kad mama, pamačiusi jo dvejetą, įvykdys savo pažadą už blogą mokymąsi atiduoti jį į vaikų namus.

Tikėti ar netikėti?

Pasitikėjimas yra pagrindas, ant kurio kuriami santykiai.

Niekada nepamirškite nekaltumo prezumpcijos. Kad ir ką sakytų vaikas, abejoti jo žodžiais apriori - nepagarbu, o vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę į pagarbą.

Kai vaikas praneša, kad tapo prievartos auka, klausimas, tikėti ar netikėti, tampa nekorektiškas: jeigu tėvai nutaria vadovautis "logika", psichologinė vaiko gerovė ir likimas tampa priklausomi nuo to, ar pasiryžta suaugusysis pripažinti tai, ką išgirdo.

Vaikai, patyrę fizinį ar seksualinį smurtą, dažnai lieka neapginti būtent dėl to, kad jų pasakojimas per daug kankinamas (taip pat ir tėvams), kad suaugusieji galėtų jį priimti ne kaip fantazijos vaisių.

Prancūzų psichoanalitikas Claude Halmos: "Kategorišku teiginiu "Aš tavim tikiu" arba "Aš tavimi netikiu" suaugusieji parodo, kad tiesa apsiriboja objektyvios realybės faktais. Tačiau tiesa - tai taip pat ir "tiesa galvoje", svajonės, fantazijos tiesa. Bet kuris psichoanalitikas gali patvirtinti, kad jokia fantazija nėra atsitiktinė: ji visada kyla iš tų problemų, su kuriomis susiduria vaikas."

Taigi, turėdami galvoje vaiko psichikos sudėtingumą, suaugusieji turėtų peržengti infantilišką ir ribotą sistemą "tikiu - netikiu" ir išklausyti vaiką stengdamiesi suprasti, ką jis iš tiesų nori pranešti, kokias problemas bando išreikšti. Tiek žodžiais, tiek ir be jų - žvilgsniu, atodūsiu, tylėjimu.

Priežastis ir pasekmė

Pirmą kartą susidūrę su rimta vaiko apgavyste, paaiškinkite tokio poelgio pasekmes.

Padarykite tai akis į akį. Suaugusiojo įsikišimas neturi asocijuotis su pažeminimu.

Nesąžiningo elgesio padariniai (tėvų arba draugų pasitikėjimo praradimas, problemos mokykloje) vaikams nėra tokie akivaizdūs kaip tėvams. Todėl jeigu mes vaikams sakome, kad įžūlus melas vertas bausmės, tačiau nepatvirtiname to veiksmais, vaikams kyla klausimas, kodėl gi nepadarius to ir vėl.

Kad priežasties - pasekmės sąsaja vaikui būtų akivaizdi, nubausti reikia iš karto ir atitinkamai pagal melo mastą. Veiksmingas pramogų ir malonumų draudimas. Negalima bausti vaiko darant jam fizinę ar psichinę žalą.

Nedramatizuokite

Tai ne pasaulio pabaiga. Jūs taip pat savo gyvenime esate bent kartą melavęs.

Svarbu, kad melas netaptų "patologija": kai vaikas meluoja dažnai, susijaudinęs, jo apgaulė beveik nesusijusi su kokia nors nauda ar bandymu išvengti bausmės. "Patologinis melavimas" visada yra lydimas ir kitų simptomų: vaikas provokuoja konfliktus mokykloje, bėga iš namų. Tokiu atveju tėvų įsikišimas turi būti aktyvus.

Tiesos kriterijai

Kaip vaikai patys suvokia melą?

Amerikiečių psichologas, garsiausios pasaulyje knygos apie melo psichologiją autorius Paulas Ekmanas pastebėjo, kad vaikai iki 7-8 metų melu laiko bet kokį melagingą teiginį nepriklausomai nuo to, ar žino kalbėtojas, kad jo žodžiai neatitinka tiesos. Į "melagio" ketinimus jie neatsižvelgia - priima tik pačią informaciją.

Dauguma 8 metų vaikų, panašiai kaip suaugusieji, jau nelaiko melagiu to, kuris pasakė netiesą nepiktybiškai. Dauguma mokyklinukų yra linkę sakyti tiesą, tačiau jeigu visi nusprendžia pameluoti, tai paprastai būna susiję su noru apginti kurį nors draugą arba gauti jam naudos. Socialiai priimtiną melą vaikai dažniau naudoja bendraudami su bendraamžiais, o egoistinį (dėl savo naudos, turint tikslą apsiginti arba nuslėpti prasižengimą) - bendraudami su motina.

Melas iš bejėgiškumo

P. Ekmanas: "Jeigu vaikas mato, kad mes susierzinę ir įsitempę laukiame atsakymo, jeigu jis jaučia, kad mes pykstame, jis priima mūsų pyktį kaip spaudimą, o iš jo natūraliai gimsta noras meluoti."

Dažnai vaikus labiau gąsdina ne realūs jų poelgių padariniai (išbars, nubaus...), o bejėgiškumo jausmas - "Aš nežinau, kaip su tuo susitvarkyti". Prasižengęs vaikas patenka į nemalonią padėtį, iš kurios jam norisi kuo greičiau ištrūkti. Vaikiškas "Tai ne aš!" yra ne tiek bandymas išsisukti nuo atsakomybės, kiek pastanga pabėgti iš sunkiai išgyvenamos situacijos, atsikratyti kankinamo jausmo.

Vaikai retai kada meluoja dėl kurios nors vienos priežasties. Paprastai tai būna problemų kompleksas: pastangos išvengti bausmės, pažeminimo baimė, nenoras tapti skundiku, draugų gynimas.

Neretai vaikai meluoja norėdami išsilaisvinti nuo nerimo ir baimės jausmo - toks būdas jų amžiuje yra natūralus. Tačiau kai vaikas susipainioja savo fantazijose ir tampa jų įkaitu, tėvams būtina tiesti pagalbos ranką. Toks vaikas, prikūręs "epų", su baime laukia, kada jo kortų namelis sugrius, ir jis bus gėdingai demaskuotas - pavyzdžiui, kada visi sužinos, kad jo tėtis visai ne karatė čempionas, ir kad jis apskritai neturi tėčio.

Kartais vaikai įsivelia į situacijas, iš kurių neįstengia išsikapanoti.

Psichologai aiškina, kad meluodamas vaikas bando kompensuoti tam tikras šeimynines aplinkybes, kurios verčia jį išgyventi stiprius jausmus. Tokiu elgesiu jis bando kontroliuoti tai, kas jo kontrolei nepaklūsta. Tada jis sukuria alternatyvią realybę, kurią gali "tvarkyti" pats. Savo fantazijas vaikas pasakoja bendraamžiams, kaimynams, paversdamas juos savotiškais savo istorijų bendraautoriais, nes kai prasimanymas egzistuoja ne tik tavo, bet ir kitų žmonių galvose, jis pasidaro panašesnis į tiesą.

Melas slepia kančią

Apgavystė ir dažnas melavimas nekyla iš niekur, todėl mums, suaugusiesiems, reikia susimąstyti, kodėl vaikai jų griebiasi. Dažniausiai tai būna nesąmoningas siekis atkreipti į save dėmesį, prašymas meilės ir palaikymo.

Dažnai tėvai, bausdami vaiką už melą, iš tiesų nubaudžia jį už tai, kas mažai ką bendra turi su pačiu melu.

Apie šią painiavą vengrų psichoanalitikas Sandor Ferenczi sako: "Jeigu mes nesuvokiame vaiko elgesio prasmės, nesikalbame apie tai su juo, nepaaiškiname jam bausmės priežasties, mes rizikuojame praeiti pro vaiko kančią, kurią slepia jo melas."

Užnugaris

Kiekvienam vaikui svarbu žinoti, kad jis turi užnugarį, ir jaustis apgintam. Tie, kurie neapgaudinėja savo tėvų (arba daro tai labai retai), jaučia turį tokį užnugarį.

Veiksmingiausia melo prevencija yra sąžiningi santykiai šeimoje. Jeigu tėvai reikauja iš vaikų nemeluoti, bet patys apgaudinėja vienas kitą ir manipuliuoja, vaikams nėra iš ko pasisemti sąžiningumo patirties.

Melo ir tiesos suvokimas gimsta iš nuoširdaus tėvų ir vaiko bendravimo, iš vaiko jausmų pripažinimo. Jeigu tėvai savo elgesiu nuolat patvirtina vaikui: "Taip, tu - tai tu, tu jauti tai, ką jauti", jie įskiepija vaikui pasitikėjimo tuo, ką jaučia, o vėliau - tuo, ką daro.

Parengė Vilma Skiotienė